Pasakos – tai vaizdinių, emocijų, spalvų kalba, kuria kalba mūsų mažieji. Mažų vaikų mąstymas ne toks pat, kaip suaugusiųjų. Iki mokyklos, o kai kurie ir ilgiau, mąsto vaizdiniais.
Senais laikais pasakas sekdavo visiems tas pačias. Niekas neskirstė pasakų į vaikiškas ir ne vaikiškas. Tokiu būdi vyresnieji jaunesniems perduodavo išmintį, istoriją, gyvenimo bendruomenėje taisykles, iškeldavo dvasinius išgyvenimus, drąsindavo, ugdydavo.
Pasakos duoda daugiau naudos nei nesibaigiantys moralai ir pamokymai, pabarimai ir apribojimai. Šiuo metu tai lengviausiai prieinama ir labiausiai vaikams priimtina ugdymo forma, o kai kuriais atvejais ir psichoterapija. Sekdami ir skaitydami pasakas savo vaikams galime padėti jiems atsipalaiduoti, nusiraminti, pakeisti elgesį, išmokti naujų dalykų ir netgi įsisąmoninti psichologines traumas, susidoroti su baimėmis.
Pasakos duoda daugiau naudos nei galime įsivaizduoti: mūsų gyvenimo kelionės žemėlapį. Kokį gyvenimą begyventume – ypatingą ar visai paprastą, jame vistiek bus Karalienė ir Karalius, pikta ir gera princesės, piktos raganos bei neįveikiamos kliūtys. Pasakos padrąsina, suteikia vidinių galių, nuramina ir paskatina veikti. Ten sutinkamos ir įveikiamos kliūtys apibūdinamos ne kaip betikslės kančios, o kaip galimybė augti, stiprėti, keistis ir siekti savo gyvenimo tikslų.
Net ir itin baisios pasakos baisios tik mums, suaugusiems. Vaikai tame mato ir girdi gilius, unikalius simbolius, kylančius iš psichinio pasaulio, parodančius paties žmogaus vidinius konfliktus bei kovas. Klausydami pasakų ir įsivaizduodami vykstantį veiksmą, vaikai gali saugioje aplinkoje įsigyventi į skirtingus vaidmenis, patirti įvairiausias emocijas. Kur galima užmušti drakoną, pavogti lobį, pabūti kaprinzinga princese ant žirnio. Tai galima išmėginti pasakoje!
Labai svarbu nesugadinti pasakos naudos netinkama reakcija: barti vaiką už neigiamas emocijas, noru pabūti blogu, agresyviu, reikšti pasibjaurėjimą. Tegul tai būna gyva, emociška, tik vaiko išgyventa patirtis. Tegul vaikas pertraukinėja ir kuria pasaką iš naujo, jei jam taip norisi. Jei vaikas nuobodžiauja, dažnai pertraukia sekėją, gali būti, kad pasaka vaikui netinkama.
3–5 metų amžiaus vaikams, kai jiems sunkiau susikaupti, neramu, kas bus, trūksta tvarkos ir drausmės. Šio amžiaus mažyliams įdomu „O kas bus po to…?“. Rekomenduojamos pasakos: „Vištytė ir gaidelis“, „Pagrandukas“, „Dangus griūva“, „Maša ir lokys“, „Žmogus, meška ir lapė“, „Saldi košė“ ir pan.
2,5–5 metų amžiaus vaikams patinka pasakos, kuriose veikia gyvūnai. Ikimokyklinio amžiaus vaikai tapatina save su gyvūnais, todėl stengiasi būti panašūs į juos, kopijuoja jų elgesį. Būtent pasakos apie gyvūnus geriausiai perduos mažiesiems klausytojams gyvenimišką patirtį, emocijų raišką. Rekomenduojamos pasakos: „Jaučio trobelė“, „Pirštinė“, „Lapė, strazdelis ir varna“, „Žvirblis ir vilkas“, „Kiškis ir ežys“, „Brėmeno miesto muzikantai“ ir pan.
3–7 metų amžiaus vaikams buitinės pasakos atskleidžia šeimyninį gyvenimą, parodo konfliktų sprendimų galimybes, šeimas aplankančias negandas, formuoja humoro jausmą, pasakoja apie mažas šeimynines gudrybes. Buitinės pasakos yra nepakeičiamos, sprendžiant šeimynines problemas ir formuojant santykius tarp šeimos narių. Rekomenduojamos pasakos: „Dešimt vyrų dykaduonių“, „Gudrus ponas, žmogus dar gudresnis“, „Tinginė pati“, „Pasaka apie jaunikaitį, ėjusį baimės ieškoti“, „Išmintingoji Elzė“, „Tinginio darbai pragare“, „Laimingasis Ansas“ ir pan.
4–7 mažylio gyvenimo metai – aukso amžius stebuklų pasakoms. Stebuklų pasakos pateikia gyvenimiškos patirties „koncentratą“ ir informuoja apie dvasinį žmogaus augimą. Būtent pasakoje atsispindi nuoseklus asmenybės transformacijos procesas. Stebuklų pasakose bet kas ir bet kuriuo metu gali atgyti, prakalbėti. Ši pasakų ypatybė labai aktuali vaiko psichikos vystymuisi. Jis gali save identifikuoti su bet kuriuo pasakos personažu. Taip vystosi vaiko gebėjimas decentralizuotis, „veikti“ vietoje personažo, aktyvėja jo fantazija ir intuicija. Todėl pasakos klausytojas ima suvokti, kuo ir kiek personažas skiriasi nuo jo paties, o toks supratimas padeda lengviau rasti vienovę su pasauliu. Pasakose nėra negalimų dalykų, čia nėra protinių apribojimų, egzistuojančių kasdienybėje, čia negalioja atsakymas „Ne, šito aš nepadarysiu…“. Pasakose galima svajoti, fantazuoti, piešti norimą ateities paveikslą. Taip jos sužadina žmogaus gebėjimą veikti, aktyvina vidines galias. Įgijęs problemų sprendimo pasakiškais būdais patirtį, vaikas tą patirtį ateityje perkels į realias situacijas. Stebuklų pasakos tinka vaikams, kurie išgyvena įvairias traumas, serga, tampa apatiški, sutrikę, nerimauja ar bijo. Pasakos skatina kūrybiškumą. Rekomenduojamos pasakos: „Gyvybės vanduo“, „Lekiantis laivas“, „Šimtas zuikučių“, „Karalaitė gulbė“, „Miegančioji gražuolė“, „Stiklo kalnas“ ir pan.
Baisios pasakos (šiurpės) tinka vaikams nuo 7 metų. Tai – pasakos apie blogąsias jėgas: raganas, vampyrus, vilkolakius ir kt. šiurpinančius personažus. Vaikams, daug kartų išgyvenantiems baisią situaciją, sumažėja įtampa, pakinta ar net atsiranda nauji reagavimo būdai. Rekomenduojamos pasakos: „Bildukas“, „Giltinė kūma“, „Kaukai“, „Vaikas kape“ ir pan.
Vaizdingas pasakojimas yra geriausia priemonė perduoti informaciją kitam. Tikriausiai tuo pagrindu buvo sukurta ir televizija. Tačiau kažkieno sukurti ir milžinišku greičiu į smegenis plūstantys vaizdai yra blogiausias gyvos pasakos pakaitalas. Televizija stipriai apriboja vaikų (ir suaugusiųjų) gebėjimą mąstyti vaizdiniais, kurti, prisitaikyti ir atrasti save patį. Gyvas skaitymas, pasakų sekimas, mamos ar tėčio balsas, gilus tarpusavio ryšys gydančiai veikia visus šeimos narius, suartina skirtingas kartas ir padėda saugiai augti vaiko asmenybei.
Parengė: psichologė Monika Pranauskienė
Pagal: http://mamoszurnalas.lt/kodel-vaikams-butinai-reikia-pasaku/
