Ketvirtadienio rytą vaikai nekantraudami vis klausinėjo, kada važiuosime, ar jau reikia ruoštis… Iš tiesų jaudulio buvo visiems, važiuojame kartu su tėveliais į tokią tolimą kelionę.
Oras pasitaikė nuostabus ir saulutė šildė ir vėjelis gaivino, apie tokį orą kelionėje galima tik pasvajoti, o čia iš tiesų viskas sekėsi kuo puikiausiai ir oras geras ir vaikų nuotaika gera ir tėveliai lydi kelionėje. Važiuodami autobusu, kad kelias neprailgtų, spėliojome mįsles, dalijomės išmone kas ką išmokome, ką sužinojome.
Pirmasis sustojimas Salantų regioninis parkas. Čia mus pasitiko edukacinės programos vedėja, kuri papasakojo vaikams kaip atsirado akmenys, kokios jų panaudojimo galimybės, įsitikinome kokio tvirtumo yra akmenys (bandėme suspausti akmenį, kas stipresnis, čia nugalėjo tėveliai).Žiūrėjome filmą vaikams apie akmenuko – girniuko nuotykius, klausėmės paukščių balsų, susipažinome su žemaitiškais jų pavadinimais. Dar užėjome į tautodailininkų parduotuvytę, kur prisiminimui nusipirkome suvenyrų, dailės dirbinių, arbatžolių. Išėjome praturtėję, pilni įspūdžių ir geros nuotaikos.
Tuoj paėjus kelis metrus, mūsų laukė dar didesnis nuotykis, tai pono Ivanausko sodybos žvėrinčius. Vienus augintinius jau pažįnojome, o su kitais pirmą kartą susipažinome- tai dygliakiaulė, povas, lamos, stručiai. Vaikams daug džiaugsmo suteikė jau žinomi gyvūnai (ožiukai, žiurkėnai, vištos- visokiausių rūšių, šuniukas…)Šiuos gyvūnus vaikai drąsiai galėjo pamaitinti žole, paglostyti. Vaikams visa tai suteikė daug džiaugsmo.
Atsisveikine su gyvūnėliais, kelionę tęsėme toliau. Neužilgo privažiavome seną sodybą, kurioje kažkada, labai, labai seniai, gyveno Vyskupas M.Valančius. Dabar čia etnografinis muziejus, kuris byloja, kaip žmonės anksčiau gyveno – nebuvo šviesos, vandens, televizoriaus, o svarbiausia mobiliųjų telefonų. Vaikams įdomu buvo klausytis muziejaus direktorės Vilijos ( mūsų ugdytinio Pauliaus močiūtės) pasakojimo apie tai kaip seniau vaikams buvo sunku lankyti mokyklą, kaip trūko įvairių priemonių, maisto. Papasakojo apie žemaitiškus patiekalus, kokią reikšmę tada žmogui davė bulvė. Čia, kaip pagarbos ženklas bulvei, pastatyta skulptūra.
Po ilgo pasakojimo ir kelionės į praeitį, vaikai praalko. Tada, visi kartu su tėveliais sėdome prie stalo. Vaikai sužinojo kaip buvo ruošiamasi valgymui, pirmiausia prūde ar dubenėlyje nusiplaudavo rankas, padėkodavo dievui už maistą ir tik tada tėtis dalindavo mamos ar šeimininkių pagamintą maistą. Pirmiausia duodavo vyresniems, paskui kas daugiausia dirbdavo, o jeigu vaikas buvo neklusnus ir dar jokio darbelio nepadaręs, tai ir iš vis likdavo alkanas. Vaikai ragavo senovinių valgių – bulvių su lupena, grūstų sėmenų ir kanapių, žemaitiško kastinio, troškintų kopūstų su spirgais. Saldumynų vaikai gaudavo tik per šventes, todėl laikėmės šių tradicijų.
Pasistiprinę, atgavę jėgas kartu su tėveliais piešėme, žaidėme įvairius žaidimus, supomės, vaikščiojome su kojūkais, važinėjome senoviniu karučiu, gėrėme vandens iš šulinio.
Buvo smagu. Tai buvo paskutinė šiais metais mūsų projektinės veiklos ,,Pažinkime savo kraštą ir jo žmones”stotelė.Ačiū visiems tėveliams už nuoširdumą, gerą nuotaiką ir neužmirtamus įspūdžius.
Grįždami vaikai dalijosi gražiais prisiminimais. Buvo smagu.
